Ilgėjant naktims klaidžioju po menkai apšviestas, pažliugusios žiemos prispaustas, miesto gatves. Būna akimirkai stabteliu ir suprantu: senstu greičiau už kitus, retkarčiais susimąstau kur būsiu po trisdešimties metų, ir šaltas suvokimas persipinęs su nervų galiukus stingdančia baime, akimirksniu pažadina geriau, nei rūgštus obuolys išsivalius dantis. Kur kitur jei ne kokiam šikinyke ant infarkto ribos, ar ant laiptinės suoliuko beflirtuojant su kokia šlykščia sene iš penkto aukšto. Gal klausysiu kaip koks nupezęs pensininkas (bendraamžis) pasakoja apie savo sodo "gėrybių" derlių, o gal bus sunku pasakyti kur beesu, sergant alzheimeriu, ar kokia panašia, žilagalviams būdinga liga. Pagaliau gal už mane tai padarys antkapis, papuoštas keletu skaičių. Nedžiugina, bet kur, žmogau, nuo viso to bepasislėpsi, visą amžių pragalvoji apie mirtį, ir kai jos pagaliau sulauki, prisimeni gyvenimą, prisimeni draugus, šunį, prisimeni ir žmoną, vaikus, prisimeni kalėdas, dievą, mėgstamiausias knygas, pirmą bučinį, rudenį parke, sauėtekius, žydinčias pievas ir jūrą. Prisimeni ir tą šlykščią senę iš penkto aukšto, su kuria flirtavai per savo septyniasdešimtajį. Prisimeni jos kreivus dantis ir suglebusią krūtinę, ir šis vaizdinys palydi tave anąpus upės, įstrigęs, lyg musė voratinklyje, tavo akies rainelėje.