Ir kokie visgi nuotykių ieškotojai esame, prakeikti Odisėjai. Po tūkstantį metų dangaus, šimtą žemės, o kitko išsižadu. Skaityk tarp eilučių - kartoja - skaityk kolei rezgas. Trapi gyvastis apsilieja ugniniais, blykstė po blykstės ir, sakykim, "įamžina" tai, kas akivaizdžiai neturi jokios sušiktos prasmės. Tik tą vos užčiuopiamą liūdesėlį. Apskritai liūdesys, turbūt, yra viena tyriausių skausmo išraiškų, o skausmas patinka visiems, ypač svetimas. Todel žiūrėdamas į gęstančią šviesą puspročio akyse, kuri maldauja jį išleisti iš šios dievo pamirštos "sanatorijos", suprantu, kad didžiausias turtas yra laikas, nes jo negali sutaupyti. Enjoy it while it lasts, o tada tu tik dar viena melancholiška mėsos krūva, bedantė burna, aklos akelės refleksiškai miirkčiojančios nuo paparaciškų jaunystės blyksčių. Kartoja - skaityk, nepajėgsi nuryti - paspringsi, pakas, pamylės ir pamirš. Jaučiu kaip nešioja balti dūmų siūlai. Nešioja ir migdo.